Naujienos

 Straipsnio autorius: Varnių regioninio parko direkcijos vyr. specialistė Monika Jankauskaitė

Vykinto ąžuolynas, esantis sutvarkyto ir lankymui pritaikyto Vembūtų piliakalnio pašonėje Vembūtųkaime, Varnių seniūnijoje Telšių rajone, buvo įkurtas susivienijus kredito unijai „Germanto lobis“ ir kooperatyvams „Pieno gėlė“, „Rešketėnai“, „Eko Žemaitija“. Kaip ir ankstesniais metais šiemet ši simbolinė vieta jos įkūrėjų nebuvo užmiršta. Žinoma, susidariusi situacija šalyje šiek tiek pakoregavo planus, tačiau susirinkusi grupelė entuziastų spalio 30 dieną atliko anksčiau sodintų ir neprigijusių penkiasdešimties ąžuoliukų kunigaikščio Vykinto ąžuolyne atsodinimą. Idėja kurti ąžuolyną šioje žemaičiams svarbioje vietoje gimė dar 2004 metais, jau tuomet buvo pasodinta keliolika ąžuoliuką ir manyta, kad čia laikui bėgant gali rastis Žemaičių tautos ąžuolynas. Ši idėja nebuvo įgyvendinta. Tad, kai 2015 m. į Varnių regioninio parko direktorę kreipėsi kredito unijos „Germanto lobis“ valdybos pirmininkas Vytautas Barsteiga su klausimu, kur būtų galima kurti kooperacijos parką, direktorė, Irena Zimblienė, pasiūlė šią vietą.

Šalia Vykinto ąžuolyno esantis Vembūtų piliakalnis apipintas istorijomis. Spėjama, kad šioje vietoje galėjo stovėti žemaičių kunigaikščioVykintopilis, kurią XIII a.Ipatijaus metraštisįvardija kaip Tviremet.1251m., kai vyko kova tarpMindaugoir sukilusių prieš jį vasalų, šiame „Vykinto mieste“ stovėjo ne tik žemaičių, bet taip patpolovcųirrusųkunigaikščio Danilo pulkai. Nors piliakalnis savo dydžiu palyginti nedidelis, tačiau, žvalgant teritoriją aplinkui jį, 50 hektarų plote pastebėta pakankamai gerai išlikusių buvusių įtvirtinimų ar kitos paskirties objektų liekanų.Visoje teritorijoje aptinkamos gausios skaldytų akmenų eilės, kurios aiškiai pažymi buvusių užtvarų vietas. Daugelis akmenų skaldyti, matomos ir kitokio apdirbimo žymės. Piliakalnį iš vakarų pusės supa upelis, dabar vadinamas Geruliuku, manoma, kad jis – tai buvęs piliavietės gynybinis griovys. Ar jį gamta suformavo ar žmonės pasidarbavo, galima tik spėlioti. Taip pat aptinkama žymių, kurios įrodo, kad pilies teritorijoje galėjo būti kapai, astronominių stebėjimų vieta.

Tądien susirinkusieji pasidžiaugė, kad gimusi idėja įgavo matomą pavidalą ir su kiekvienais metais pasodinti medžiai vis aiškiau pabrėžia ryškėjančius Metų rato (12 mėnesių), žemaičių Saulės  spindulius (idėjos autorius architektas Jurgis Bomblauskis). Sustojęs tarsi, nejučiomis susimąstai, kas paskatino žmones susivienyti ir įgyvendinti tai apie ką buvo kalbėta, diskutuota, bandyta. Kur vis dėlto yra stimulas, ta pradžia. Galbūt tai bendras geras jausmas, kad  čia susirinkę talkininkai, idėjos autoriai, prijaučiantys yra ne prašytojai, o piliakalnio pašonę puošiantys žmonės su mintim, kad tai kas pradėta ir puoselėjama džiugins ne tik mus bet ir  bus savotiškas palikimas, su savo istorija ateinančioms kartoms. Juk apkabinę medį, ypač seną, nejučiomis pradedam kalbėti, dalintis savo vargais, ieškom stiprybės šaltinio. O kartais prigludę bandom pajusti jo praeitį, gyvenimo sunkumus ir dažnai sakinį baigiam žodžiais „kad tu mokėtum kalbėti…”. Nepaaiškinamas ryšys siejantis žmogų ir medį, kurį mūsų protėviai jautė stipriau nei mes, yra išlikęs iki šių dienų. Kiekvienas iš mūsų jį turim, bet skirtingai pajaučiam. 

Metų ratas su 12 ąžuolais išsodintų spindulių, kurių kiekviename spindulyje pasodinta taip pat po 12 iš paukščio skrydžio primena žemaitišką saulę. Ratas, spinduliai, saulė visa tai yra simboliai, turintys gilesnę reikšmę. Medis nuo senų senovės atspindi metų ciklą. Dažnai tapatinamas su žmogaus gyvenimu. Jis tarsi laiko sergėtojas. Po jo šakomis metai iš metų saulė kyla ir leidžiasi, metai iš metų jis stebi kintantį pasaulį, istoriją įsirašo giliai po žieve ir tyli lyg daug žinantis nebylys. Vykinto ąžuolynas gražios istorijos, įprasminančios kilnią idėją, bendrumo jausmą,  suvienijančios žmones, darbštumą, pradžia.